DU SEZONAI

Kiekvienais metais, atšalus orui Zilertalio slėnyje, Austrijoje, ir pirmajam sniegui padengus smailas Alpių viršūnes, Geraldas ir jo sūnus Hansas Jörgas savo Stackerlalme esantį namelį paruošia žiemai. Tuomet jie parvaro savo galvijus žemyn į slėnį iš 1 850 m aukštyje esančio Almo ir palieka ten tik kalnų ožkas. Tačiau vos tik sniegas ištirpsta, jie vėl keliauja aukštyn. Taip yra, sako Geraldas Hotteris, taip mes darome kasmet.
GALVIJUS ŽEMYN PARVAROME ANKSTYVĄ SPALĮ IR PASILIEKAME TEN VISĄ ŽIEMĄ. TAČIAU VOS TIK SNIEGAS IŠTIRPSTA, GRĮŽTAME AUKŠTYN. TAIP DAROME KASMET.
GERALDAS HOTTERIS

TRADICINIS BŪDAS

Šeima ganyklą ir namelį turi jau ne vieną amžių. Tai yra tradicija: kol vasarą gaminami pašarai, Hotterių šeima būna Almo ganykloje su savo gyvuliais. Pienas čia geriausias visus metus, sako Geraldas. Jis turi daugiausia maistingųjų medžiagų ir riebalų, nes karvės ėda tik gerą žolę. 120 hektarų ganykla turi pakankamai žolės 13 pieninių karvių ir 9 veršeliams.
MELŽIAME 5 RYTO, IŠLEIDŽIAME KARVES, IŠKUOPIAME PAŠIŪRĘ IR SIUNČIAME PIENĄ ŽEMYN FUNIKULIERIAUS VAGONU. PO PIETŲ KARVĖS GRĮŽTA Į PAŠIŪRĘ, TADA MES JAS VĖL PAMELŽIAME. JOS PASILIEKA TEN NAKČIAI, O KITĄ DIENĄ VĖL VISKAS IŠ PRADŽIŲ.
HANSAS JÖRGAS HOTTERIS

PAGALBINĖ TECHNIKA

Gyvenimas Alme buvo sunkus. Nebuvo jokių takų ar kelių, žmonės viską nešiojosi ant nugarų, prisimena senelio pasakojimą Hansas Jorgas Hotteris. Mėšlas buvo nešiojamas krepšiuose, ganyklos pjaunamos dalgiais, šienas buvo rišamas į ritinius, kuriuos reikėjo neštis į pašiūrę ant galvos. Šiandien mėšlą vežame technika,
šieną – taip pat. Tai tikrai palengvina gyvenimą.
ANKSČIAU NEBUVO JOKIO KELIO, NIEKO. VISKĄ NEŠDAVAI ANT NUGAROS IR EIDAVAI. TAI BUVO ITIN SUNKUS FIZINIS DARBAS.
GERALDAS HOTTERIS

KELIAS VISKĄ PAKEIČIA

Kelias iki Almo buvo nutiestas prieš dvylika metų ir pakeitė ūkininkavimą tiek pat kiek ir technika. Prieš tai viską reikėjo kelti paprastu funikulieriaus vagonu, o galvijai buvo ganomi papėdėje, ties sudėtingu taku. Dabar viskas daug greičiau pasiekiama. Atsitikus nelaimei ir gyvuliui susilaužius koją, sako Hansas Jörgas, galima jį bet kada parvaryti į slėnį. Nebūtina jį iškart paskersti, ieškant geresnio varianto.
ŠIANDIEN TECHNOLOGIJOS YRA ITIN PAŽENGUSIOS. TAI YRA DIDELIS PRIVALUMAS, PADEDANTIS ŪKININKAUTI ALME.
GERALDAS HOTTERIS

KUMPIS PAVARGUSIEMS TURISTAMS

Šiomis dienomis vieninteliai žmonės, ateinantys į slėnį pėsčiomis, – turistai. Jie užtrunka 2–2,5 val. Stackerlame jie pailsi ragaudami naminį kumpį, sūrį, duoną ir sviestą, kuriuos patiekia Alpių šeimininkas Geraldas. Hotteriai kasmet laiko keturias kiaules kumpiui ir kiaulienai, o Geraldo žmona pati gamina vietinį tirštą specialų gėrimą „Zirbenschnaps“. Geraldas sako, kad vis daugiau žmonių iš naujo atranda natūralią, autentišką produkciją ir vien dėl to apsilanko Alme.
TAI YRA MŪSŲ NAMAI. MES MYLIME SAVO SLĖNĮ.
GERALDAS HOTTERIS

KIEK GALIMA AUKŠČIAU

Šeimai patinka gyventi išvien su gamta. Hansui Jörgui miestai yra įdomūs, tačiau jis tvirtinta negalintis įsivaizduoti gyvenimo mieste. Jis sako, kad geriant rytinę kavą jam reikia kalnų, ir nuostabių vaizdų. Lapkričio rytais, kai gamta „apmiršta“, jis dažnai užkyla kiek įmanoma aukščiau ir grožisi kraštovaizdžiu per žiūronus. Štai taip Hansas Jörgas atsipalaiduoja.
GERAI, KAI VISKAS EINASI SKLANDŽIAI. JOKIŲ NELAIMIŲ, JOKIŲ KRITUSIŲ GYVULIŲ ... TAI VISADA LABAI SVARBU.
HANSAS JÖRGAS HOTTERIS

PAVASARIS GRĮŽTA

Greitai ateis laikas vėl leistis į slėnį. Geraldas sako, kad smagu grįžti atėjus rudeniui. Tačiau atėjus pavasariui Hotteriai grįžta į ganyklas. Gegužę, sniegui pradėjus tirpti, jie vėl varys gyvulius į taką. Pirmiausia į Aste, Alpių ganyklą, esančią 1 400 m aukštyje, tada į 1 850 m aukštį virš jūros lygio – į namus Stackerlame.